Tas pasakymas ypač patiko mažai išprususiems lietuvaičiams, neišmanantiems savo tautos istorijos, neturintiems savo garbės ir orumo jausmų ir todėl linkusiems ne tik cepelinus tapatinti su visa lietuvių mityba, bet ir niekinti visa tai, kas lietuviška, beatodairiškai garbinti tik tai, kas užsienietiška. Jei anksčiau vyko žydų aškenazi į Lietuvą atvežtų cepelinų garbinimas ir vos ne kiekviename kampe jų virimas ir šlemštimas, tai dabar veik visuose spaudos leidiniuose, radio, televizijos laidose kasdien džiūgaujama, kad lietuviai savo valgių neturi, tad dabar visi savin kemša tik picas ar kokius nors makdonaldus.
Lietuvių nacionalinis patiekalas šiandien yra pica. Statistika rodo, kad statistinis lietuvis šiandien suvalgo penkis kartus daugiau picų negu cepelinų...
Kulinarija jokiu būdu nėra taukuotu pilvu virėjos triūsas, „patrauklios išvaizdos, skanių ir maistingų valgių gaminimo technologija“, - kaip aiškina Lietuvos tarybinė enciklopedija, (beje, ji taip pat aiškina, kad kompiuteris yra tik skaičiavimo mašina). Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau, - ji apima tautos istorijos ir etnologijos vystymąsį, žemės ūkio ir pramonės raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą, kultūros, moralės ir etikos raidą.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš 2000 metų baltų tautos augino rugius, kviečius, miežius, avižas, grikius, lešius, soras, žirnius ir, matyt, ne tam, kad jais iš patrankų į žvirblius šaudytų... Nereikėtų pamiršti ir to, kad baltai savo protėvynėje pirmieji Europoje prijaukino galvijus ir arklius, vėlgi, ne tam, kad vėliau tik Sartuose lenktyniautų, Maskvai varškę spaustų ar vokiečius dešras gaminti mokintų...
Štai, karaliaus Žygimanto Augusto Vilniaus rūmų inventorinėse knygose minimi įvairūs miltai, kruopos, grikiai, ryžiai, burokai, česnakai, grybai, džiovinti baravykai, kopūstai, melionai, morkos, pastarnokai, petražolės, svogūnai, fygos, razinos, migdolai, riešutai, cukrus, silkė, įvairios žuvys, žvėriena ir laukinė paukštiena, avys, kiaulės, paršiukai, jaučiai, lašiniai, kumpiai, dešros, įvairūs aliejai, 246 statinės sviesto, įvairūs sūriai, kiaušiniai, cukrus, kanapės, sėmenys, cinamonas, gvazdikėliai, imbieras, lauro lapai, muskato žiedai, pipirai, įvairūs vynai, įvairios prieskoninės žolės, kurios buvo auginamos Žemutinių rūmų daržuose, raugalai duonai, raugpieniui, putroms. Vilniaus didikai Radvilos įsiveždavo ne tik vynus, anglišką alų, itališkus makaronus, alyvų aliejų ir vaisius, bet ir šviežias citrinas, ispaniškas sardines, kavą, marinuotas ir šviežias austres.
XVIII amžiaus užrašai rodo, kad vien Luokės turguje buvo parduodami ne tik galvijų, bet ir arklių, avių bei ožkų pieno produktai. Iš šių užrašų matyti, kad žemaičiai mokėjo gaminti rūgpienį ir raugpienį, gaminamą su specialaus raugo pagalba, gamino grietinėlę, grietinę ir smetoną, kuri savo skoniu, kvapu, konsistencija ir išvaizda skyrėsi nuo grietinės, o iš smetonos gamintas sviestas būdavo ypač perkamas užsienio pirklių ir gabenamas tik karališkosioms Europos šeimoms.
O kur tada dėdavosi medžioklės turtai, - taurai, stumbrai, briedžiai, elniai, stirnos, meškos, opšrai, bebrai, kiškiai, einiai, kurtiniai, tetervinai, karveliai, strazdai, gulbės, žąsys, antys, laukiai, slankos, perkūno oželiai ir t.t., ir pan.? Kokiam biesui lietuviai gaudydavo eršketus, šamus, lydžius, mekšrus ir šapalus, karšius ir plakius, lašišas ir upėtakius, kiršlius ir seliavas, aibes visokiausių ežerų ir upių ungurių ir šiaip kitokių žuvų žuveliokų? Negi tik kojų pamiklinimui iš drevių kopdavo medų, rinkdavo prieskonines žoleles, visokius grybus, uogas ir vaisius?
1428 m. sausio mėn. 6 d. į Volynės sostinę Lucką „be Lenkijos karaliaus, Mozovijos kunigaikščių, Lietuvos bei Rusijos valdovų, karalystės senatorių ir kitų abiejų tautų didikų, atkeliavo imperatorius Zigmantas su žmona bei daugybe imperijos kunigaikščių, Erikas, Danijos bei Švedijos karalius, Jono Paleologo, Rytų imperatoriaus pasiuntiniai, Maskvos diysis kunigaikštis Vasilijus, Tverės - Borisas, Riazanės - Olegas, Krymo bei Užvolgio skitų chanai, teutonų ordinų magistrai Rusdorfas iš Prusijos ir Zigfridas iš Livonijos“. Visus išlaikė Vytautas, gausiai viskuo aprūpindamas. Neminint kitų gėrybių, kurias kuo stropiausiai surašė to meto istorikai, kas dieną buvo pjaunama po septynis šimtus jaučių, po tūkstantį keturis šimtus avinų, po šimtą stumbrų, briedžių ir kitokių žvėrių, o išgeriama po septynis šimtus statinių midaus, neskaitant kitų gėrimų.
1588 m Lietuvos Statute nurodomos kai kurių maisto produktų kainos. Pavyzdžiui, kalakutas kainavo 20 grašių, naminė gulbė ir povas - tris kapas grašių, kaplūnas (kastruotas gaidys) – 6 grašius, žąsis ir višta – 3 gr, antis ir gaidys – 2 gr. Rugių, kviečių, miežių statinė – 20 gr, žirnių -10 gr, sorų ir pupų – 8 gr, grikių – 6 gr, aguonų – 50 gr, sėmenų – 40 gr, kanapių -30 gr, šviežų agurkų - 6 gr, raugintų agurkų – 20 gr, burokų, kopūstų, morkų, pastarnokų, ropių, ridikų – 6 gr, česnakų – 30 gr, svogūnų – 20 grašių. Medaus ir sviesto dubuo kainavo 12 grašių, visas kumpis – 2 gr, sūris – 2 gr, lašinių paltis -15 gr, mėsos paltis – 12 gr. Arklys ir jautis kainavo dvi kapos grašių, karvė – 100 gr, kiaulė – 12 gr, paršiukas – 5 gr, avis – 15 gr, ėriukas – 6 gr, ožka – 12 gr.
Lietuvos Statute taip pat numatytos bausmės ir piniginės baudos už svetimų žvėrių sumedžiojimą: už stumbrą – dvylika rublių grašiais, už briedį, danielių ar elnią – šešis rublius grašiais, už mešką arba laukinį arklį – tris rublius grašiais, už šerną – rublį grašiais, už stirną – kapą grašių. Ypač žiauriai buvo baudžiama už padarytus bitynams nuostolius, - už drevės medžio su medumi sunaikinimą, būdavo atskaitoma šeši rubliai grašių, o jei pagaudavo su įkalčiais, pasmerkdavo miriop. Abelnai, tais laikais įstymai buvo griežti, bet teisingi – jei šlėktą nužudydavo gauja, tai mirtimi bausdavo visą gaują, bet už vieną šlėktą nukirsdindavo ne daugiau trijų galvų, o kas šlėktą sumušdavo ar sužeisdavo, tam viešai nukirsdindavo ranką...
Senovėje lietuviai ypač daug valgydavo įvairių paukščių – einių, kurtinių, tetervinų, jerubių, gulbių, žąsų, ančių, laukių ir kitų įvairių vandens paukščių, slankų, gaidukų, sėjikų, tilvikų, karvelių, strazdų, vieversių, žvirblių (juos ypač mėgo žemaičiai).
Nūnai tūlas kulinarijos analfabetas nuo Panevėžio krašto ėmėsi aiškinti, kad jis valgo varnas ir tą dalyką kitiems siūląs. Kiekvienas sodžius turi savo durnelį, kuriam galvon šauna „šaunios“ mintys, taip ir čia bus nutikę, - girdėta, kad skamba varpai, bet kur ir kam, taip ir likę nesuprasta...Kažin ar visas kaimas būtų ėmęs deginti savo trobas, jei tai būtų šovę galvon kaimo durneliui, o štai lietuviai, kulinarijos neišmanėliui pliurptelėjus ėmėsi šveisti maitėdas, netgi į Klaipėdos Jūrų šventės valgiaraštį įtraukė. Maitienos mėgėjams siūlome pigesnį būdą, - rinkti pakelėse suvažinėtus katinus ir šunis, - vis geresnės kokybės mėsa bus, nes tie gyvūnėliai yra žuvę, o ne padvėsę.
Jau valgiusiems ir besiruošiantiems Jūros šventėje „gardžiuotis“ varniena, galima pasakyti, kad senovėje lietuviai niekada nevalgė varnų ir juodvarnių (kranklių), nes visiems buvo žinoma, kad tai yra maitėdos paukščiai. Senovėje sėliai 40 paukščių dienos proga kiaušiniaudavo kuosų ir kovų lizduose, o pirmąją apsiplunksnavusią kuosų ar kovų vadą (jaunus paukštukus) maistui vartojo, net atsargas žiemai darydavosi. Kuršiai taip pat valgė ir net statines žiemai prisisūdydavo kuosų ir kovų (bet jokiu būdu ne varnų ar kranklių). Gaudydavo juos specialiais tinklais rudenį išskrendant, gerai įmitusius, riebius. Vieni kuršiai pagautiems paukščiams galvas nutrenkdavo suėmę dviem pirštais už kaklo, kiti, nepriklūs, galvą nukąsdavo ir paukščio kraują iščiulpdavo, - labai sveikas ir vitaminingas produktas. Grietinėje ištroškintos kuosos ar kovai yra tikras delikatesas, drąsiai galintis konkuruoti su prancūzų krepinetais (karveliais) ar italų strazdais.
Senovėje mokėjo ir valgyti, ir puotauti
Lietuvos kulinarai, konditeriai (arba kaip dabar prastuomenėje priimta vadinti - virėjai ir kepėjai) nuo senų senovės garsėjo savo kūrybiškumu ir meistriškumu, matyt, ne be reikalo viduramžiais didikai ir bajorai juos vadino archimagyrais ir magyrais (nuo graikiško žodžio mageiros - virėjas) net iki 17 amžiaus ir šiuos magus, tuos virtuvės burtininkus vežiodavosi su savimi po visą pasaulį, pridėdavo kaip kraitį tekinantiems vaikams.
Prisiminkime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai, kunigaikščiai, didikai ir bajorai buvo susigiminiavę ne tik su Biznatijos ir Romos imperatoriškomis šeimomis, bet ir su Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Švedijos, Vengrijos, Čekijos, Rusijos, Moldavijos ir t.t. ir pan. kunigaikščiais, didikais ir bajorais, ir pagalvokime po kiek pasaulio šalių lietuvių kulinarai išplatino lietuviškos virtuvės valgių. O kokias puotas rengdavo tomis vestuvių dienomis! Anų dienų užsienio metraštininkai apstulbę rašė apie vežimus keptų stumbrų, briedžių, stirnų, kiškių, laukinių paukščių, apie valtis visokiausios jiems nei girdėtos, nei regėtos žuvies, apie statines degtinės, midaus, alaus ir giros upes. Puotos būdavo rengiamos ne tik didikams, bet ir visiems miestelėnams ar kiemonims; ir puotaujama būdavo ne dienomis, o savaitėmis. Ir visą šita daugybė įvairiausio maisto juk ne iš dangaus iškrisdavo, o būdavo magyrų pagaminama. Be to, didikų tarpe buvo priimta dovanoti garbiam užsienio svečiui patikusius savo valgiais virtuvės virtuozus, o jei jau prisieidavo parduoti, tai tik už tiek aukso, kiek pats magyras sverdavo.
Karaliaus, didikų, bajorų rūmuose valgoma būdavo iš brangių sidabrinių arba paauksuotų indų, geriama taip pat iš brangių auksinių, sidabrinių ar Venecijos stiklo taurių. Štai kaip 16 amžiaus pradžioje Romos popiežiaus nuncijus B.Bongiovanis, lankėsis Vilniaus Karalių rūmuose, išskaičiavęs kiek ir kokių brangenybių rūmuose yra matęs, apstulbęs rašė: “Be sidabro indų, naudojamų karaliaus ir karalienės, ižde yra 15000 auksuoto sidabro indų, kurių niekas nenaudoja, dubenys ir indai su visokiausiais žemės ir jūros žvėrimis. Pagaliau auksuotos taurės, duodamos vyskupų, vaivadų, kaštelionų, seniūnų, kai jie gauna iš karaliaus paskyrimus. Beto, rūmuose buvo daug retų ir brangių dalykų, kuriems vien tik paminėti reikėtų daug laiko. Iš viso su Žemutinės pilies turtais Venecijos ir popiežiaus lobynai negali lygintis” - baigia nuncijus. O juk tais laikais Venecijos oligarchinė respublika, valdžiusi Viduržemio jūros uostus ir visą prekybą su Rytais, buvo pati turtingiausia Europos šalis, o apie popiežiaus turtus net legendos būdavo kuriamos...
Senovėje Lietuvos karaliaus, didikų ir bajorijos virtuvėse moterys neturėjo teisės dirbti, pirma, kad tai pernelyg sunkus ir atsakingas darbas moteriai, o beto pagal laikų higienos normos - moteris buvo laikoma netinkama virtuvės darbams, nes iš senovės buvo pastebėta, kad moterims periodiškai pasikartojančais laikotarpiais nesiseka daryti rauginiai, sūdiniai, nekyla tešlos, nesiplaka putėsiai, nesidaro gira ir pan.
Senosiose žmonijos civilizacijose, Kinijoje, Indijoje, Tarpupyje, Egipte moterims gaminti maistą nepatikėdavo, senovės graikai buvo nustatę, kad moterys negali dalyvauti vyno daryme, - blogiau vyksta vynų fermentacija. Romos imperijoje patricijams maistą gaminti galėjo tik vyrai, ypač griežtai šių reikalavimų buvo laikomasi Osmanų imperijoje, o vėliau ir visame musulmoniniame pasaulyje. Tas pat buvo ir daugelyje barbariškų Europos tautų, net ir šiandien geriausiose Paryžiaus, Vienos, Madrido, Lisabonos, Romos, Berlyno, Oslo, Stokholmo, Budapešto, Prahos, Sofijos restoranuose moterys kulinarais nepriimamos. Paskutiniai Prancūzijos statistiniai duomenys rodo, kad šioje šalyje yra tik keturios moterys kulinarės. Betgi ir carinėje Rusijoje iki spalių revoliucijos restoranuose ir eiliniuose traktieriuose virtuvės darbams būdavo atrenkami patys vikriausi berniukai, kurie, atlikdami visus virtuvės ruošos darbus, būdavo mokomi sunkaus ir sudėtingo virėjų darbo, tik sulaukę jaunuolio amžiaus tapdavo kulinarų padėjėjais ir būdavo prileidžiami prie viryklės.(Palyginkite, koks dabar Lietuvoje gali būti kulinarijos lygis, jei Lietuvos Darbo biržos moterėlės, ypač Žirmūnų, per kelis mėnesius paruošia ir išleidžia darban „diplomuotus“ virėjus, - juk jie ar jos per tą laiką net daržovių neišmoksta apdoroti ar supjaustyti. Tad nėra ko stebėtis, kad Lietuvos kulinarijoe dabar vyrauja absoliuti nekompetencija ir diletantizmas, - TV ir radijuje “kulinarines“ laidas veda visi alkanieji - ir aktoriai, ir žurnalistai, ir net kultūros namų direktoriai... Vienu žodžiu dabartines „kulinarines“ laidas galima pavadinti „analfabetai - diletantams, o ne kulinarai - gurmanams“).
Kad moterys nuo senų senovės daugelyje civilizacijų negalėjo ir negali dirbti kulinarinio darbo šiuolaikinis mokslas aiškina vyriškų ir moteriškų lyčių ir hormonų skirtumu, bei iš to išsivysčiusiais vienokiais ar kitokiais gebėjimais, receptoriniais pojūčiais, higieniniais dalykais ir pan. (Neduokdie, čia jokiu būdu nenorima įžeisti moterų, be kurių jokia vyrų egzistencija ir veikla netenka savo prasmės, ir todėl visa vyrija prvalo jas ypatingai gerbti, puoselėti ir mylėti, ir, juolab, neleisti joms dirbti tokių sunkių, alinančių ir daug laiko atimančių virtuvės darbų. Todėl ir reikia barti visus valdžios vyrus, kad Europoje tik vienintelėje Lietuvoje, lyg kokiais atsilikusiais sovietiniais laikais taip žiauriai ekspluatuojamos moterys ir verčiamos dirbti maitinimo įmonėse. Net labiausiai atsilikusiose azijetiškose šalyse, kur moteris iš vis neturi jokių teisių, vyrai supranta, kad darbas virtuvėje moteriai yra per sunkus).
Beje, lieka pridurti, kad, visdėlto, senaisiais laikais buvo ir toksai terminas - „virėja“, tai dažniausiai nusigyvenusių bajorų, šlėktų (nuo vokiško žodžio „schlekt“ – tai yra savaime pasiskelbusiais bajorais ir pasisavinusiais tikrųjų bajorų herbus. Tai yra heraldinis kazusas, kai bajorais skelbėsi, o dar ir šiandien tebesiskelbia jokių karališkų privelegijų neturėję išsišokėliai. Šitai ypač paplito 1674-1696 m., valdant Jonui Sobieskiui, kai buvo ignuoruojamos patriomonialinės bajorijos teisės ir bet kuris prasčiokas, mažakilmis avantūristas galėjo skelbtis bajoru iš tėvo motinos, savo motinos ar net žmonos pusės) arba plikbajorių virtuvėse dirbusi moteriškė, kuriai leisdavo virti viralą tarnams ir šeiminykščiams, teisingiau sakant, magyras pats viralą suruošdavo, sudėdavo reikalingus maisto produktus, o virėjos reikalas būdavo prižiūrėti, kad jis neišbėgtų, nugraibyti putas, bet jokiu būdu jai nebūdavo leidžiama dėti prieskonių ir druskos. Šiukštu būdavo moteriai gaminti mėsą, žuvį, daržoves, o jau apie padažus ir kalbėti negalima, - čia jau buvo tik pačio archimagyro šventas reikalas. Žodžiu, nuo virtuvės darbų moterys yra išvaduotos ir labiausiai išsivysčiusiose Europos šalyse, ir mažiausiai civilizacijos palietusiose Azijos kraštuose, vien tik, ko blogo, Lietuvoje maitinimo įmonese masiškai valgį gamina daugiausia moterys, na, gal dar kokioje nors komunistinėje Gudijoje...
Kulinarai turi savo patroną
Viduramžiais Europoje, o taip pat ir Lietuvoje kulinarai ir konditeriai, kaip ir kitų amatų meistrai, privalėjo turėti savo šventąjį užtarėją, globėją, patroną. Tam reikalui buvo pasirinktas šventasis kankinys Laurynas, kuris 258 m. buvo gyvas sudegintas ant žarijų, beje šventasis Laurynas yra ir globėjas nuo gaisrų.
Būtų gražu, kad ir dabar Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija, maitinimo įmonių savininkai, kepyklų, mėsinių, didžiųjų maisto parduotuvių tinklai, turintys kepyklas ir kulinarijos ceechus bei kitokių maisto įmonių savininkai ir valdytojai atgaivintų viduramžiais gyvavusius papročius Šventojo Lauryno dieną, t.y. rugpjūčio 10 d. ruoštų savo miestuose, miesteliuose ir kaimuose vaišes, padengtų stalus, prie kurių pakviestų visus badaujančius ir alkanus (o jų mūsų brangiojoje Lietuvėlėje tikrai netrūksta), keptų jaučius ir paršus ant iešmo, išridentų į gatvę statinę giros ar midaus. Šią dieną tiktų rengti tarptautines gastroparodas, kulinarų ir konditerių varžybas, siekti rekordų verdant, kepant, troškinant įvairiausius patiekalus, galų gale, apdovanoti labiausiai pasižymėjusius magyrus Švento Lauryno perpete, nusipelniusiems meistrams duoti aukštesnį kvalifikacijos laipsnį, suteikiantį galimybę gauti didesnį nei minimumas atlyginimą. Nonsensas, bet tik sovietmečiu maisto pramonės darbuotojams būdavo keliamos kvalifikacijos ir su ja atlyginimai, o nepriklausomoje Lietuvoje jau trylika metų kulinarai ir konditeriai, virėjai ir kepėjai, kiti maisto pramonės darbuotojai, nuo kurių priklauso visų mūsų mityba, galų gale, sveikata ir gyvybė, yra labiausiai socialiai engiama grupė, - jokia statistika nedrįsta pagarsinti, kad po 12 - 14 valandų per dieną dirbantys žmonės nūnai gauna patį minimaliausią atlyginimą Lietuvoje...
Kuo garsi Lietuvos kulinarija
Tūkstančius metų skaičiuojanti Lietuvos kulinarija Europoje ir senovėje, ir net sovietiniais laikais garsėjo savo sriubomis, kurios lietuvių valgomos ir ryte, ir per pietus, ir vakare, dažnai per vieną dieną verdamos net kelios sriubos. Tai pirmiausia putros, kurių, deja, dabar niekas nebemoka gaminti, tai įvairiausios fantastiško rūgštoko skonio sriubos, kurių užtaisalas būdavo pasigaminamas iš anksto dideliais kiekiais (jei nūnai kas imtųsi gaminti šių sriubų užtaisalą, tai pelnai būtų didesni, nei kečupo gamintojų); įvairūs barščiai (lietuviškus barščus su ausytėmis dažnai galima rasti kitų Europos tautų restoranuose), raugintų kopūstų sriubos su įvairiomis mėsomis (ypač su įsnauja ir skilandžiu) ir baravykais, kurios verdamos net keletai dienų ir nuo pakartotino šildymo jų skonis ir kokybė tik gerėja, garsioji jaučio uodegos sriuba, kurią valgyti galėdavo vien bajorai, trintos sriubos, daržovinės, pieniškosios (Rusijoje vadinamos lietuviškosiomis), žuvienės, uždaromosios, atbulinės ir t.t, ir pan. Bet labiausiai Lietuva garsėja savo šaltsriubėmis, kurios gaminamos iš raugintos beržų ar klevų sulos, giros, raugintų burokų rasalo, rūgpienio, raugpienio (specialiaus raugo pagalba raugintas pienas, kurio nūnai nebemoka gaminti pieno kombinatai) arba, kaip mūsų dienomis, kefyro.
Lietuviškosios šaltsriubės yra pasaulinio lygio kulinarinis paradoksas - pagal logiką šaltsriubės turėjo atsirasti ir būti vartojamos karštuosiuose kraštuose (tiesa, Ispanija garsėja verdama ir ataušinta gazpacho), juolab, kad jų gamybai naudojami šviežiausi daržovių produktai bei tie biocheminiai raugalai, kurie gerai malšina troškulį, sumažina prakaitavimą, gaivina ir atšaldo organizmą. Beje, karštųjų kraštų gyventojai, ypač kulinarai ir gurmanai (gurmanai yra ne keiksmažodis, kaip mokino sovietmečiu, o skanaus maisto žinovai ir vertintojai), paragavę lietuviškų šaltsriubių, būna sužavėti jų skoninių savybių, gaiviu aromatu, gražia išvaizda, gamybos paprastumu ir teigiamu gaivinančiu poveikiu organizmui karštame klimate, ir tiesiog atsistebėti negali šitokiu stebuklingu valgiu, tiesiog idealiai tinkančiu karštiesiems kraštams.
Labai gaila, kad jau visai yra užmirštos putros, - net etnologai negali pasakyti kas tai per valgis, ir dažniausiai jas tapatina su buza, miltsriube. Putros yra pačios archaiškiausios, pačios lietuviškiausios (jų nemoka gamintis jokia kita pasaulio šalis), pačios skaniausios sriubos savo unikaliu savitumu galinčios stebinti bet kokio skonio žmones, antra - tai sriubos - vaistai. Putrų receptai nėra dingę, - jos buvo užrašytos ir tebemokomos gaminti 1920-30 metų lietuvos emigrantų. Visos putros yra rūgštokos, nes jų pagrindinis ingredientas yra raugas. Pats archaiškiausias, skaičiuojantis kelis tūkstančius metų yra miltinis raugas, vėlesni - burokų, kopūstų ir agurkų raugai. Kiti putrų ingredientai yra tai, ką šeimininkės turi po ranka - mėsos, paukštiena, žvėriena, žuvis, daržovės, grūdai, kruopos, miltiniai leistiniai, kukuliai ar koldūnai. Jei į putrą būdavo dedama uogų ar vaisių, tai, įdėjus truputį cukraus, gaudavosi saldžiarūgštė putra, beto, ji buvo valgoma valgoma ir karšta, ir šalta, - būtent iš šaltų putrų yra išsirituliojusios lietuviškos šaltsriubės. Antra vertus jau pats pavadinimas yra ne tik gerbtinai archaiškas, bet prasmingai taurus, garbingas. Tauriąją putrą nė iš tolo negalima lyginti su sriuba, kuri atsirado iš žodžio „srėbti “, rodančia, kad joms valgyti mokslų nereikia, - galima jas srėbte srėbti.. O tauriąją putrą reikia elegantiškai valgyti būtinai tik iš porcelianinių lėkščių ir tik su sidabriniais šaukštais.
Lietuviai europiečius išmokė užkandžiauti
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės karaliaus, kunigaikščių, didikų, bajorų, vyskupų ir kitų aukštųjų dvasininkų rūmuose, vienuolynuose nuo senų senovės buvo priimta svečius vaišinti priimamajame. Vos svečiui atvykus, tuoj pat būdavo patiekiama užkanda. Beje, šitaip užkandžiauti iš lietuvių išmoko, o vėliau ir perėmė ir savo mityboje pritaikė Europos tautos ir slavai.
Viešintiems svečiams užkandą pateikdavo porą valandų prieš pietus, kad nepraalktų. Vaišinama būdavo rūkyta žvėriena, kitais rūkytos mėsos gaminiais, - kumpiais, dešromis ir Lietuvos kulinarijos pasididžiavimu - skilandžiu, taip pat džiovinta, rūkyta, sūdyta ar vytinta žuvimi: eršketais, lašišomis, sykais, šamais, šlakiais ir karališkąja žuvimi seliava.
Vakarų Europos svečius stebindavo raugintais (Vakarų ir pietų Europos šalys iki šiol nemoka rauginti daržovių, jas tik marinuoja) ir sūdytais baravykais, grūzdais, kazlėkais, kelmučiais, raudonikiais, rudmėsėmis, šilbaravykiais, ūmėdėmis, taip pat raugintomis daržovėmis ir mirkytais vaisiais.
Rytų kraštų svečiai, ypač iš Ordos, Totorijos, Rusijos, kur rūkytų maisto atsargų nemokama pasiruošti net ir dabar, užkandžiaudavo rūkyta mėsa, paukštiena ir žuvimi, rūkytomis kriaušėmis, obuoliais, slyvomis ir vyšniomis. Prie užkandžių būdavo duodama įvairiausių įdarytų pyragų su žvėriena, kitomis mėsomis, žuvimi, grybais ir daržovėmis. Be to, prie užkandžių būdavo duodama gira, alus, midus, degtinė, įvairios degtinės trauktinės bei atvežtiniai vynai.
Sovietinė okupacija sunaikino lietuvišką kulinariją
1940 m., sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą, iš jos rūmų ir dvarų, bažnyčių ir vienuolynų buvo išvežti neįkainuojami kultūros turtai - bibliotekos, meno kūriniai, muzikos instrumentai, baldai, indai ir panašiai.
Per 50 sovietinės rusų okupacijos metų iš Lietuvos istorijos, kultūros ir buities buvo išbraukti didikų ir bajorų, kunigų ir vienuolių, pirklių, amatininkų ir miestelėnų valgiai. Pamirštos buvo aukštaičių (turinti net tris skirtingas virtuves - šiaurės, rytų ir vakarų), dzūkų, jotvingių, kurios ypač įtakojo Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos virtuvių, maisto atsargų ruošybos ir kulinarijos vystymąsį. Pamirštos buvo suvalkiečių, kuršių, ypatingai savaiminga klaipėdiečių virtuvės, į vieną suvelta dvi skirtingos pietų ir šiaurės žemaičių virtuvės. 50 metų buvo diegiamas vien sovietinis, Maskvoje patvirtintas „obščepitas“. Ir taip įdiegtas, kad net šiandien nuo jo niekaip negali išsivaduoti nei kulinarijos specialistai, nei, juo blogiau, patys valgytojai...Todėl šiandien Lietuvoje bujoja viena ir ta pati vulgari sovietinio „obščepito“ virtuvė su pagrindiniu savo patiekalu rusišku „karbonadu“, rusiška užkanda prie alaus, dar vulgaresnė bulvinė virtuvė (neišmanėlių pavardinta lietuviška virtuve) su cepelinais, kugeliu ir kefyro šaltibarščiais. Tad nieko stebėtino, kad šių vulgarių virtuvių pabodusius valgius iš lietuvių mitybos baigia išstumti itališkos picos bei nesveikas makdonaldinis greitmaistis.
Iš senųjų dvarų ir vienuolynų inventorinių, išlaidų knygų, senųjų kulinarinių knygų galime atsekti kiek ir kokių maisto produktų mityboje naudojo lietuviai. O jų sąrašas išties susidaro įspūdingas ir ypatingai turtingas. Vartant senąsias lietuvių kulinarines knygas, matyti, kad lietuviai maisto gamybai naudojo išties įspūdingai daug maisto produktų ir kaip nė viena kita Europos tauta (tai, matyt, lėmė gamtinės ir klimatinės sąlygos bei praktiškai pastovios karo sąlygos) turėjo daug maisto puošybos technologijų.
Čia būtina pažymėti, kad 1740 m. Rusijos laisvoji ekonominė bendrija, vadovaujama kunigaikščio F.Kurakino (Kurakinai priskiriami Gediminaičiams nuo Kaributo šakos) Sankt Peterburge išleido pirmąją kulinarinę knygą slavų kalba, kuri vadinosi „Litovskije kušanija“. O jau į antrąją kulinarijos knygą „Povarenije zapiski“, išleistoje 1769m., Š. Drukovec tiesiog nurašo pirmosios knygos receptus. Dar vėlesniais laikais didžioji dalis lietuviškų valgių V.Levšino, P. Sumarokovo ir ypač E. Malachovec „Padarok molodym chozajkam“ 1904 m., vėlgi visus receptus nusirašo iš „Litovskie kušanija“ dar prideda prancūziškų, vokiškų ir juos visus pateikia kaip rusiškus valgius, kurie, iš tiesų, buvo labai populiarūs Rusijoje ir tuo metu jau tapo nacionaliniais rusų valgiais.
Mažaraščiai, nutautinti, naginėti ir amžinai nuolankūs lietuvaičiai apie tai nieko nežinojo ir svajojo apie geresnius laikus, kada Lietuvoje bus pradėtos auginti bulvės ir laukė nesulaukė, kol koks nors Lenkijos žydelis atritins kugelį su cepelinu, ir badu besigaluojantys tautiečiai tuos svetimvalgius galės paskelbti naujaisiais stabais ir garbinti per visas negandas, karus, sovietmečių ir nepriklausomybių badmečius… Beje, Lenkijos ir Gudijos pasieniuose gyvenanatys žydeliai aškenaziai savo paviržį – cepelinus gaminosi su vištos spirgais, o kugelį su žąsienos taukais, tad valgyti juos galėdavo net šaltus, - paukštienos taukai lengvai tirpdavo burnos temperatūroje.
Užsienietiškų valgių garbinimas
Kita vertus, mužikas - tai ne bajoras, jis neturi įgimto orumo ir garbės jausmo, jam nuo amžių įdiegtas nuolankumas ir savigėda, nemoka gerbti ir didžiuotis savimi, savo darbu, savo sukurtomis gėrybėmis. Pastebėkite kaip lietuviai, išmokę visus aplinkinius kaimynus gaminti vytintas, rūkytas dešras, vokiečius tų dalykų išmokę, juos net dešrių tauta pavertė, dabar keliaklupščiauja prieš tų pačių vokiečių šlapdešrę, pagarbiai ją vardindami „daktariška“ ir visai nesupranta, kad tik jie vieninteliai visame pasaulyje moka pagaminti skilandį, tą patį, kuris nokinamas ir rauginamas (ne rūkomas) šaltuose kamino dumuose visus metus, darata ir kindziulis taip gaminami trejetą mėnesių. Žymusis Gigot a la Samogitia (vieni žinovai kildina iš Vazos parsivežto į Prancūziją Žemaitijos magyro, kiti, - kad Paryžiaus kulinarus garsųjį avienos kumpelį gaminti bus išmokę Lietuvos bajorų , studijavusių Sorbonoje, magyrai), ne tik Lietuvoje nebežinomas, - lietuviai iš vis nebemoka gaminti pačios skaniausios mėsos - avienos ir ožkienos, bet užtat kaip jie greitai pradėjo garbinti didkepsnius, nors ant anglių pasikepti mėsą mokėjo ir pirmykštės bendruomenės laikais, ir aukso amžiuje, piemenys taip kepdavosi (jei tik turėdavo) mėsą ir baudžiavos laikais, ir smetonmetyje.
Mužikui nė motais, kad didkepsnis, - tai labai prastas piemenų valgis, svarbu, kad jis užsienietiškai pavadintas (steiku), o tuo tarpu garsiausi pasaulio kulinarai gastronomams (nemanykit, kad tai sovietinės parduotuvės) ir gurmanams mėsą speciailiai brandina, nokina, marinuoja (marinavimas visame pasaulyje suprantamas tik sausas, o ne acte ar vandenyje, kaip yra įteigta sovietinio „obščepito“) prieskoniuose, brangvyniuose, skanina degančiu konjaku. Dabar tuos „steikus“ kepa beveik kiekvienoje smuklėje, o populiarios brangiosios užeigos, tai tuos steikus jau pradėjo iš pačios prasčiausios mėsos „kepti“, - ištepa mėsgabalius cheminiais koncerogeniniais mėsos minkštintojais ir, štai, jums tikrai maloniai minkštas „steikas“. Bet parsineškite tą „steiką“ namo ir jau atšalųsį pamėginkite jį pasišildyti keptuvėje. Tai, ką pamatysite keptuvėje, daug kam atims norą kada nors skanauti ne savo gamybos „steikais“, ypač, kai jie gaminami iš jautienos. O su jautiena nūnai juokai yra menki....
Ir išvis, sovietmetis taip sujaukė lietuvaičių supratimą apie maistą, kad šiandien jie patys nebežino, kaip iš šio jovalo išsikrapštyti. Štai, viso pasaulio žmonės valgo kotletus (t.y. nugarinės išpjova su kauliuku), tik vieni lietuviai šį kotletą plaktuku mėsai išdaužo iki popieriaus plonumo, apvelia kiaušinyje ir džiuvėsėliuose it kokį Vienos šnicelį, ir tokį iškeptą taukais prisvilusį niekalą vadina karbonadu, o jį suvalgę dar pusdienį kankinasi nuo skausmų skrandyje. Smetonos laikais net amatų mokyklose būsimosios šeimininkės, ruošiamos ūkininkauti kaime, žinojo, kad karbonadas yra didžioji kiaulienos nugarinė, įvyniota į audeklą su prieskonių emulsija, kaitinama sausame anglių karštyje ( carbonus - iš čia ir pavadinimas), tam, kad ją būtų galima ilgus mėnesius laikyti ir vartoti, būsimos šeimininkėlės žinojo, kas yra antrekotas, bifšteksas, eskalopas, kotletas, langetas, maltinis, romšteksas, rostbifas, Vienos šnicelis ir t.t., žinojo, kad tik vieni rusai į maltą mėsą deda duonos ir tokį klecką vadina rusišku kotletu, o tikras kotletas tai yra tai, ką sovietiškumo neatsikratę lietuviai vadina karbonadu, t.y. nugarinės pjausnys su kauliuku, tik prieš kepant jo negalima išmušti. ( cottelet reiškia kauliukai). Tokioms sovietinio „obščepito“ nesąmonėms išvardinti čia ir vietos neužtektų, bet nemažai painiavos yra įnešę ir kalbininkai, matę ir valgę tik sovietinio „obščepito“ „patiekalus“, kurie, nežinodami kulinarijos terminijos, istorijos, technologijos, patiekalų gamybos ypatumų ir skirtumų, sulyg savo neišmanymu ir diletantišku kulinarijos supratimu viską sulygino ir apdailino.
Sovietmečiu Lietuvoje buvo įdiegiami tik sovietinio „obščepito“ valgiai, normos, papročiai, valgių patiekimo ir puošybos būdai, kurių net ir dabar daug kas negali atsikratyti, o mūsų jaunimas, daugiau po pasaulį pasižvalgęs, tokį patiekalų puošimą pašiepiamai taikliai vadina „kolchoziniu - silosiniu“. Rusų „kulinarės“, mokiusios daugiausia iš kaimo kilusias lietuvaites (vyrams įteigus, kad kulinarija yra ne vyriškas amatas, tapo lengva sunkiam darbui pajungti ir išnaudoti naivias kaimo mergeles), atmetė per daugelį amžių susiklosčiusią Lietuvos nacionalinę virtuvę, jos turtingą istoriją, patirtį, įvairovę, specifiką, priemones ir būdus, savitą virtuvės įrangą.
Lietuvoje niekas niekur nebemoka gaminti tikrų lietuviškų koldūnų, o visos maitinimo įmonės ir parduotuvės užverstos pačiais pigiausiais virtinukais su prastu lyg ir mėsos, o iš tiesų sojų išspaudų įdaru. Visos parduotuvės, kioskeliai Lietuvoje ir net maitinimo įmonės Trakuose siūlo vadinamus kibinus, kurie ištiesų taip pat yra tik pyragėliai su prastos mėsos įdaru. Tikrųjų kibinų tešla daroma tik su grietine ir turi būti sluoksniuota, o įdaras turi būti tik iš kapotos avienos su svogūnais ir sviestu. Kibinas patiekiamas lėkštutėje, pateikiamas šaukštelis, nes valgant reikia šaukštelin įsipilti kibino sulčių ir, jei iš jo nepribėga 5 – 12 šaukštelių nuostabaus skonio ir aromato įdaro sulčių, - tai ne Lietuvos karaimų kibinas, o nevėkšlos virėjo pagamintas sprangus menkavertis išmislas, kurį pats tegu sau ir šlemščia...Niekas Lietuvoje nebežino, kas per valgiai yra blynai, blyneliai ir sklindžiai, kiekvienas sulyg savo diletantišku supratimu savaip juos vadina, verčia iš kitų kalbų, rašo kulinariniuose leidiniuose,tad šiai makalynei sutvarkyti reikalingas atskiras straipsnis.
Ir nors sovietinė kulinarija kovojo prieš lietuvių nacionalinės kulinarijos apraiškas, lietuvių tauta ir jo kultūrinės sanklodos sukūrė ne tik savitas kultūrines vertybes, bet kūrė ir vystė savo išskirtinę kulinariją, virtuvių ypatumus ir savitą valgymo kultūrą.
Kiekviena lietuvių šventė, darbymetis ar proga turėjo ir per visas negandas išlaikė ir dabar tebeturi savo valgius - per Kūčias kiekviena šeima darosi 12 patiekalų iš žuvies, grybų, virtų kviečių, pupų, žirnių, būtinai deda ant stalo prieskučius su aguonų pienu ir kisieliumi (tokių archaiškų simbolinių valgių neturi nė viena pasaulio tauta), per Kalėdas - virtą rūkytą kumpį arba keptą su obuoliais žasį, per Velykas - veršienos kumpį, naminio sviesto „avinėlį“, įdarytus pyragus, dažytus ir įvairiausiais raštais išmargintus kiaušinius (beje Velykos vadinamos ne nuo rusiško žodžio „velikij“, kaip aiškina surusėję kalbininkai, - rusai, gi, savo velykas vadina „pascha“, o nuo žemaitiško žodžio „velkinis“- pirmasis pavasarinis kiaušinis. Žemaičiai, pirmieji Europoje prijaukinę vištinius paukščius, vieninteliai išlaikė archaiškiausią pirmojo kiaušinio šventinimo ritualą, - per Velykas kiaušinį nudažo svogūnų lukštais ir 3 minutėms užkasa į skruzdelyną. Skruzdės šį svetimkūnį taip išėsdina savo rūgštimi, kad joks dailininkas neprilygs. Šiuos velkinius žemaičiai didesniam derliui gauti įkasdavo savo žemės sklypų kampuose, šeimos ir galvijų gausinimui dėdavo į statomo namo kampus), per Užgavėnes - valgo šiupinį, blynus, košes ir mėsą, per Sekmines rengia sambūrius - broliškus pietus iš mėsos, pieno, kiaušinių ir daržovių, per Vėlines dedasi ant stalo devynis patiekalus, - kiekviena talka, skerstuvės, mėšlavėžys, rugiapjūtė, bulviakasis turi savo išskirtinius valgius (šitokių etnologinių valgių nė viena Europos tauta nebeturi išlaikiusi), ypač daug įvairiausių valgių ruošiama per krikštynas, vestuves, gimtadienius, jubiliejus ir pakasynas. Lietuviai vieninteliai pasaulyje kas mėnesį 3-4 kartus gaminasi specialius sakralinius, apeiginius valgius, kurie yra išlikę nuo pagonybes laikų, jei tą dalyką išmanytų restoranų, kavinių, barų savininkai (o ne aklai kopijuotų viens kitą ir beprasmiškai tarpusavyje konkuruotų), Lietuva galėtų tapti pasauline kulinarijos Meka, visų pasaulio gurmanų svajonių kraštu.
Cepelinai - paprastas valgis
Lietuvių tauta, švęsdama savo valstybingumo tūkstantmetį, gali didžiuotis savo sena, tūkstančius metų skaičiuojama ir turtinga kulinarijos istorija, atskirų regionų virtuvių skirtumais ir ypatumais, maisto produktų ir valgių gausa, maisto atsargų ruošimo ir valgių gamybos būdų įvairove. Tauta, turėdama tokią turtingą istoriją, dar turtingesnę kulinarijos istoriją ir kultūrą, jokiu būdu, kad ir kaip stengtųsi neišprusėliai ir kulinarijos analfabetai, negali turėti tik vieną, nors nacionalinį, patiekalą (tai yra arba jau mirusios, arba mirštančios tautos požymis). Privalu žinoti, kad mūsuose kulinariniai neišprususių žinasklaidininkų prievartiniai peršami cepelinai jau žymiai anksčiau negu Lietuvoje buvo gaminami visose Europos tautose, tik jos, įdiegusios sveikesnės mitybos principus, cepelinų atsisakė, tad nūnai bulvinius kukulius gamina tik žemesnės kulinarinės kultūros šalys, - čekai knedlius, lenkai kliockus, na, ir mes, prie žagrės prisirišę lietuvaičiai - cepelinus. Cepelinus tikslingiau būtų pavardinti amžinai alkanų studentų valgiu, bet ir tai tik kokių nors aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų, nes didesnio išsilavinimo studentai, turėdami ir didesnį kulinarinį išsilavinimą, galėtų įsižeisti. O, jei yra žmonių, kurie negali gyventi be sunkiai virškinamų bulvinių tarkių, tai galima jiems patarti gamintis cepelinus su morkų, svogūnų arba obuolių įdarais, - vis bus sveikiau.
Na, jei dar yra užsispyrusių kietakakčių, kurie negali suprasti, kad Lietuvos kulinarija gali didžiuoti savo valgių gausa ir jų gamybos įvairove, galima išvardinti kai kuriuos valgius, kuriais galima stebinti užsieniečius. Iš anksto atsiprašydami labiau išmanančių, pamėginsime kai kuriuos valgius pavardinti, visiems žinant, kad tai bus tik arbatinis šaukštelis, pasemtas iš jūros.
Kokiais valgiais lietuviai gali didžiuotis
Visi lietuviai gali didžiuotis varškės sūriais - saldūs, sūdyti, virinti, rūkyti, nokinti (deja, dabar jau primiršti ir nebegaminami, jų gamybos paslapčių ypač nežino Lietuvos pieno kombinatų technologai), pagardinti bitkrėsle, čiobreliais, diemedžiu, kadagiu, kmynais, kraujažole yra nemažiau garsūs, kaip anglų - čederis, bulgarų - brinza, italų - parmezanas, prancūzų - rokforas ir kamamberas, šveicarų - žementalis, olandų - gouda ir edemas. Visus iki vieno gurmanus nustebinsite garsiuoju smetonos sviestu, grietininiu naminiu pasūdytu sviestu, pagardintu rūtomis ar peletrūnu, vėžių sviestu, grietine, ir ypač smetona, kurių europiečiai nemoka gamintis, juoda rugine ar pikliuotų miltų plikyta duona, ragaišiu, juodos duonos trupinių tortu, perteptu bruknių uogiene.
Jei jau taip labai knieti būtinai stebinti kitataučius - gaminkite tai, kas jūsų nuomone, labiausiai yra įprasta ir nevertinama, - čia, būtent, ir slypi kulinarijos ekspertams žinomas kulinarinis paradoksas , - kas tau žinoma ir įprasta - kitam gali būti didžiausias atradimas, skanėstas ir delikatesas.
Taigi, ko lietuviai labiausiai nevertina? Ogi, žvėrienos ir laukinės paukštienos patiekalų - briedienos, elnienos, danielienos, stirnienos, šernienos, kiškienos, bebrienos, - kepti, virti, troškinti, slopinti patiekalai; laukinės antys ir žąsys, laukinės vištelės ir laukiai, balandžiai ir strazdai, tilvikai ir slankos, putpelės ir kurapkos, kurtiniai ir tetervinai, fazanai ir povai, vieversiai ir žvirbliai ir t.t. yra didžiausias skanėstas ir delikatesas. Senovėje Lietuvos kulinarai (iki XVII amžiaus vadinti magyrais ar archimagyrais, iki XVIII amžiaus vadinti metrdoteliais arba kuchmeisteriais, o nuo XX amžiaus kulinarais, šefais kulinarais) žvėrienos patiekalų gamyboje buvo pripažinti žymiausiais specialistais visoje Europoje, o jų žvėrienos patiekalų receptus nūnai galite rasti beveik visose Europos šalių geriausiose restoranuose. Neturite žvėrienos, - darykite grynai lietuviškus patiekalus, kurie Lietuvoje gaminami nuo XIV-XVamžiaus: balandėlius (bet ne kopūstainius, kaip siūlo kalbininkai), nes šį kopūsto lape suviniotą mėsos faršą, sugalvojo Lietuvos magyrai, matydami, kaip Krymo totoriai gamina vynuogių lape įvyniotą kapotą mėsą, o balandėliais (krepinetais) juos praminė europiečiai, manydami, kad jiems patiekiami įprasti balandėliai; bigą (žymiausias ir labiausiai pasaulyje žinomas Lietuvos kareivių valgis) - senovinį raugintų kopūstų troškinį su įvairiomis keptomis, virtomis mėsomis (būtinai reikia dėti žvėrienos, laukinės paukštienos, kas nori prisiminti senovę, galima dėti arklienos, avienos, ožkienos) troškintą tiktai naminėje juodos duonos giroje ir pagardintą slyvų uogiene; zrazus (mėsos suktinukus) su įvairiausiais įdarais, nes jau nuo XVI amžiaus tokie suktinukai labai išpopuliarėjo Europos šalyse ir nuo tada iki dabar tebevadinami lietuviškais zrazais, kanapių aliejuje nokintas seliavas. Būtinai padėkite ant stalo tikros naminės giros, kuri jokiu būdu negali būti saldi, su kuria negali lygintis joks pasaulio „gaivusis“ gėrimas. Damas pavaišinkite pašildytu krupniku, vyrams pasiūlykite gerai atšaldytos naminės ruginukės. Niekas neatsisakys išgerti bokalą, kitą ypatingai gero lietuviško alaus, tik neduokite prie jo dabar neišmanėlių lietuvių tarpe paplitusių grynai rusiškų užkandžių - keptos duonos su česnaku, žirnių su kepintais svogūnais, kurie atsirado Rusijoje tam, kad naikintų jų gaminamo blogo alaus skonį ir smarvę. Civilizuoti, aukštesnės kulinarinės kultūros žmonės puikiai išmano, kad prie gero alaus tinka tik labai geri valgiai.
ASMENINĖ AUTORIAUS NUOMONĖ
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas
Tel. 8~46 35 02 92
Mob tel. 8~617 24 338
El.paštas: vincentas.sakas@one.lt ;
vincentas.sakas@takas.lt
šaltinis
